25 May 2017

Oslo Ecotrail 80 km

Ecotrail? Kodėl? Tiksliai net nežinau.
Pirmas mano rimtesnis ultra būtent ir buvo šios serijos pionierius - Eco trail de Paris 80 km, o šią žiemą kai jau netikėtai sužibo viltis išbristi iš traumų, atėjo nesveika mintis įveikti visus Eco trail serijos ultra bėgimus. Kiekvienais metais vis daugiau ir daugiau jų atsiranda šioje serijoje, todėl reikia skubėti, nes kitu atveju gali būti labai ilgas ir nesibaigiantis sąrašiukas :)
1. Ecotrail Paris - done
2. Ecotrail Oslo - done
3. Ecotrail Brussels – š.m. rugsėjo 9 d.
4. Ecotrail Madrid – š.m. lapkričio 11 d.
5. Ecotrail Madeira – gal kitais metais, nes šiemet jau praleidau šį bėgimą.

Kai patikrinau šiandien kokie yra dar ECO bėgimai, buvau stipriai nustebintas, atsirado nauji du Ecotrail‘ai - Stokholme ir Reykjavik'e.

Taigi jau yra 7 Ecotrail bėgimai nuostabiose vietose ir negaliu paleisti minties juose visuose sudalyvauti :) O dabar laikas pažvelgti į Oslo Ecotrail‘ą.
Orai

Visada norisi turėti idealų orą varžybų metu ir kai lieka kelios savaitės, kažkodėl jaučiu visi bėgikai pradeda kaip apsėsti stebėti orų prognozes tos vietovės kur vyks bėgimas. Stebėjau ir aš, tačiau kuo ilgiau stebėjau, tuo darėsi vis liūdniau - prognozės darėsi vis blogesnės ir blogesnės ne tik Osle, bet ir Lietuvoje. Pavasaris neskubėjo ir treniruotis buvo labai sunku save motyvuoti.  Aš turiu šiokią tokią blogo oro karmą, kai kalba eina apie varžybas - traukiu šiokius tokius ekstremumus (lietų, karštį, liūtį, sniegą ir t.t.). Šis kartas nebuvo išimtis, o dar gavus organizatorių perspėjimą apie laukiamą purvą, lietų ir „kovinį“ orą, mano blogiausias scenarijus pradėjo pildytis. Labiausiai buvo liūdna dėl kartu keliaujančios šeimynos, nes daugiau pergyvenau ką jie veiks lietaus metu, nei kaip čia man bus bėgant per tokį orą. Aš pripratęs prie „kovinių“ oro sąlygų, nes kitokių nepamenu kada turėjau.
Osle mus pasitiko lietus ir vėsa, lijo visą ketvirtadienį ir dalį penktadienio. Tačiau penktadienį po pietų netikėtai oras pasikeitė ir pasirodė saulė, netgi Uber vairuotojas sakė – oras keičiasi kiekvieną akimirką, čia saulė šviečia, čia lietus lyja...  Taigi per daug neimdami į galvas kas bus po valandos, bandėm grožėtis Oslu ir mėgautis pirmu saulėtu pusdieniu Osle (taip sakė vietiniai).
Trys "tankistai"
  
Startavom iš Oslo centre esančio parko, kuris šliejasi prie Akerselva upės. Starto vieta visais įmanomais ženklais signalizavo apie tai, kad organizacija šio renginio nebus labai brandi. Nesinori lyginti jos su Italijos didžiųjų bėgimų organizatoriais, bet be jokio graužaties jausmo, galiu pasakyti - mūsų Tengris labai gerai dirba (startas, informacija, trasos žymėjimas ir t.t.).
8:50 nuskambėjo Norvegų eurovizinė daina ir organizatoriai visus pakvietė burtis prie sarto linijos. Dangus buvo apsiniaukęs, laikas nuo laiko nukrisdavo lašelis lietaus, bet visumoje buvo kovinis nusiteikimas.

9:00 startas ir visi nuskrido palei upę esančiu dviračių/pėsčiųjų taku per Oslą. Aš net nusistebėjau, kokiu greičiu gali startuoti 80 km bėgimas, nes visai ne mažas atstumas laukia. Pirmuose 5 km jaučiausi kaip ne savo rogėse, nei vieno bėgančio mano tempu, visi aplenkdavo mane ir toliau skrisdavo miesto dviračių takais. Norvegai tikrai greiti plente, todėl  teko truputį atleisti "raumenį" ir pradėti grožėtis Oslo apylinkėmis, nes kitaip rizikavau baigti bėgimą ankščiau laiko.

Po to kai pradėjau bėgti savo tempu, pradėjau matyti aplinką, kurioje slėpėsi žymiai gražesnis Oslas, nei centre matėm. Norvegai tikrai mėgsta gyventi gamtos apsuptyje ir jausti jos alsavimą - namai pastatyti prie pačios upės, kurios šniokštimas toks garsus, kad nesigirdi nieko kas groja ausinėse. Nežinau kaip jie izoliuoja savo namus nuo išorinio garso, bet patys vaizdai tikrai nuostabūs.
Po 7 km prasidėjo parko minkštas (žvyras) takas, kur keletą minučių teko garbės pakalbėti/prasibėgti kartu su keliais Norvegais, kurie pasidomėjo iš kur aš, kaip man sekasi, ar patinka šis bėgimas, ar aš dalyvavau panašiuose ir t.t.  Jau buvo pabodę kapoti asfaltu, todėl atsakiau paprastai – nieko čia labai išskirtinio dar nepamačiau, tipinis miesto trail‘as... bet tikiuosi dienos eigoje bus kas nustebins... Gavau pažadą, kad priekyje manęs laukia tikrai geri gabalai single track‘ų, kurie yra labai techniški ir apgaulingi. Pradžioje buvau truputi skeptiškas dėl to ką jie vadina techniškas, bet kai pamačiau pirmuosius ruožus, buvau "sužavėtas". Galvoje gimė toks apibrėžimas: Pas Norvegus arba soft arba hard, jokio vidutinio lygio.
Soft trail
Takas - upelis

Prasibėgus pirmuosius single track‘us ir pakilus į pirmąsias aukštumas, atsivėrė tikrai nuostabus Norvegijos kraštovaizdis - ežerai, miškai ir kalnai. Kalnai neaukšti, bet tikrai gražūs - tokių tikrai norėčiau Lietuvoje. 


14 km maitinėlė buvo skurdžiausia kokia esu matęs per savo gyvenimą. Šis sakinys atspindi maitinėlės situaciją -  vanduo ir tik vanduo, oi vanduo ir tas tik labai nedaug, nes nelabai jau yra, nespėjom atsivežti, jei palauksi dar paieškosiu ir t.t.  Kai pagalvoji, kad tai Eco bėgimas, tai gal visai ir gerai, jug turim kuo mažiau įtakoti aplinką, o vanduo toks neutralus. Prisilašinau gertuvę vandens ir išjudėjau toliau gaudyti „kaifo“ ant purvyne paskendusių šaknų.

Netikėtai „kaifo“ teritoriją pakeičia žvyrkeliukas per eilinių Norvegijos ūkininkų laukus. Tikrai sužavėjo, ideali tvarka, pasijaučiau kaip Šveicarijoje, tik fone nesimatė baltuojančių alpių viršūnių. Nemačiau nei vieno ne vietoje palikto daikto, komposto dėžės surikiuotos, automobiliai tik jiems skirtose vietose, žolytė nupjauta ir neišvažinėta, gyvuliai galiniam tvarto kieme ganosi, jokių šiaudų kieme ar ant kelio, netgi traktorius ir tas turi sau skirta vietą.  
Bėgau ir negalėjau patikėti, kaip mums dar toli iki skandinaviško ūkio, bet pasąmonė džiaugėsi tuo, kad mūsų emigrantai dirba pas Norvegus ir mokosi tvarkos. Ankščiau ar vėliau parveš tą patirtį ir į Lietuvą.

Po Norvegijos ūkininkų atkarpos vėl nusukome į kalnus ir miškus, o jau ten prasidėjo visiškos linksmybės. Nesibaigiantys kilometrai „gero“/“kaifinio“ single tracko - purvas, šaknys, upeliai, akmenys, lentų keliukai per pelkes ir t.t. Žodžiu trasa žiauriai smagi jei turi sveikas kojas ir moki bėgti technišku paviršiumi, bet man buvo viskas gerai, aš judėjau lėtai ir grožėjausi neišpasakyto grožio gamta. Šis metų laikas Norvegijoje yra pats geriausias, nes dar jokių gyvių (uodų, musyčių ir t.t.) nėra, o oras jau leidžia turistauti su palapinėmis. Vietiniai išnaudoja šią progą ir ilsisi beveik prie kiekvieno prabėgto ežeriuko.  
Šaknys

Lentutės


Kai iš toli pamačiau daug žmonių susibūrusių ant kalno, nelabai suvokiau kas čia vyksta, tačiau kai jau pribėgau arčiau ir pamačiau savo prietelį Marių ir per kolonėles išgirdau : "startas už 5 sekundžių", buvo aišku – tai 32 km maitinėle ir laikas pildytis atsarga, bei vytis lėčiausius 45 km bėgikus. Labai ilgai negaišęs prisipildžiau vandens ir pajudėjau su bananu rankoje.

Įkvėptas nuostabių vaizdų (Olimpinis slidinėjimo kompleksas) ir geros savijautos praradau budrumą, ko pasekoje po kelių šimtų metrų nuo maitinėlės, leisdamasis nuo itin stataus šlaito išsisukau kairės kojos čiurną. Skausmas buvo toks, kad vos neprileidau į vieną vietą. Pastovėjau, pasidairiau, pasižiūrėjau kiek reikia į kalną ristis atgal iki maitinėlės jau buvau besukąs atgal, tačiau nusprendžiau palaukti, pabūti su skausmu, apsiprasti ir pažiūrėti ką daryti toliau. Visada pradinis skausmas būna žiaurus, bet paskui po truputį apmažėja ir jau gali ieškoti kaip statyti koją, kad skausmas būtų toleruojamas. Taip eksperimentuodamas sunkiai bet stabiliai netikėtai pakilau iki slidinėjimo trasų, kur mano giliu nustebimu, dar radau gulintį sniegą. Tas vaizdelis atrodė lyg iš pasakos ir mano maldų išsipildymas, nes dar kokių 10 minučių atgal jau audžiau mintį kaip čia užsukti pas vietinius Norvegus į sodybą ir paprašyti ledo :)

Kritau į sniegą ir prisikasiau jo į kojinę. Dar truputėlį atsišaldžiau visas keistas vietas, kurios buvo pažeistos ir skausmai tapo toleruojami, kas įgalino mane toliau judėti sekančios maitinėlės link. Galvoje sukosi mintis tik viena, kažkaip "nusiridenti" iki 50 km ir jei nebus geriau pasakyti viso šiandienos nuotykiui.
Sunkūs ir skausmingi kilometrai mažėjo ir savijauta po truputį gerėjo. Sėkmė vėl buvo mano pusėje, nes  šioje trasos atkarpoje buvo labai daug gerai paruoštų žvyro takelių, kuriuos žiemą jie naudoja kaip slidinėjimo trasas ir jie leido išmokti bėgti su skaudančia čiurna ir pradėti tikėti, kad gal būt nereikės važiuoti su Uberiu iki finišo.

48 km maitinėlėje vėl kartojosi 14 km Eco stiliukas. Čia beveik nieko nėra tik vanduo ir bananai. Siūlė "sportinį" gėrimą, tačiau kai atsigėriau, nejaučiau skirtumo tarp jo ir vandens :) Atsargiai paklausiau ar yra medikų, kurie galėtų padėti su koja, bet vietoj nuorodų kur juos galėčiau rasti gavau klausimą atgal - Nori baigti bėgimą čia ar ne? Supratau, kad medikų greičiausiai duotuoju metu nėra, tai tuomet dar užklausiau vieno dalyko – Gal netyčia kur nors Cola‘s yra, nes niekur negaliu rasti? Gavau labai smagų atsakymą – Colos yra 60 km maitinėlėje. Nusišypsojau ir supratau, kad ir kaip norėčiau čia nepavyks baigti savo pasirodymo ir tikrai dar teks 12 km suvynioti iki sekančios maitinėlės.
Jau apie kokį nors rezultatą negalvojau, tikslas buvo vienas kuo mažiau kentėti ir kuo arčiau finišo. Labai norėjosi pasiekti finišą, nes per paskutinius metus nei vieno finišo...


Išjudėjus iš maitinėlės laukė kokių 2 km trasos gabalas visą laiką į kalną. Čia jau daviau valios kojos statymo eksperimentams ir SMS žinučių rašymui :) Įveikus apie 500m sukilimo pasiekiau tokį lygį, kad galėjau lėtai bėgti lyguma ir nuo kalno, bet buvo vienas reikalavimas – techniškai trasai ne. Nes tomis šaknimis ir purvynais negalėjau išlaikyti stabilaus pastatymo ir vis gaudavau skausmo šoką.
52 kilometre po pakilimo prasidėjo tai ko nenorėjau – ilgas purvyno ir šaknų ruožas, ten judėjau kuo atsargiau ir koja pavyko išsaugoti, tačiau purvyno ir vandens ne. Teko prisėsti ežeriuko pakrantėje ant akmenėlio ir 10 minučių džiovinti kojas, o paskui susitepti vazelinu ir pasikeisti purvo prisisiurbusias kojines į sausas. Žiauriai geras jausmas, kai viduryje trasos užsidedi sausas ir švarias kojines.

60 km maitinėlę pasiekiau visai gerai nusiteikęs, jau kažkiek susigyvenęs su čiurna ir viltingai tikėjausi jau pabaigti su techniškomis trasos atkarpomis ir smagiai Oslo parkais parsiridenti iki finišo.  Taip besvajodamas, lyg ir taip neturėčiau problemų padariau dar vieną eksperimentą - suvalgiau jų iškeptą "čirvų" blyną ir užgėriau vietinio sportinio gėrimo.  Viskas prasidėjo po maitinėles nubėgus 2 km... Skrandis sustojo, žiauriai pradėjo pūsti, skaudėti pilvą. Kiekvienas žingsnis tapo skausmingas. Taip prasikankinau eidamas apie 40 minučių, nes bėgti visai negalėjau. Vietomis kojos taip pynėsi, kad buvo jau nelabai saugu judėti technišku single tracku, kur driekėsi palei sraunią upę.... Apėmė visiška neviltis.

66 kilometre nusileidus arčiau upės jau buvo nebepakeliamas skausmas ir ilgai neieškojęs pasitaikius pirmai progai prisėdau ant nuvirtusio medžio tiesiai trasoje. Pilvas pasidarė kaip balionas, rankos drebėjo. Taip ant to supuvusio rasto prasėdėjau 10-15 minučių. Atrodžiau greičiausiai tikrai ne kaip, nes visi pralenkiantys paklausdavo ar man viskas gerai ir ar nereikia pagalbos.
Jau norėjau pasiimti telefoną ir žiūrėti kaip čia Uberį pasikviesti ir kur čia į miestą arčiausiai papulti, tačiau kaip prasidėjo viskas staigiai, taip ir liovėsi staigiai. Atsistojus pasijutau stipriai geriau, kojos laikė todėl pradėjau vytis visus kurie buvo mane aplenkę. Buvo sunku patikėti, kad kelios poilsio minutės gali turėti tokią didelę įtaką savijautai.

71 kilometro maitinėlė buvo jau miesto teritorijoje ir kiekvienas įveiktas kilometras artino prie taip norimo finišo. Tačiau, oi tačiau nėra taip viskas paprasta tose ultrose. Organizatoriai sugalvojo įdėti į trasą 3 km ratuką per parką, kad jau tikri 80 km gautųsi. Sunkiai vyniojasi paskutiniai kilometrai, nes pėdos darosi vis skausmingesnės. Nuo ilgo ėjimo pritrintos pūslės didėjo ir eiti visai darėsi nepakeliama, o bėgti jėgų ir motyvacijos buvo mažai. Pradėjau šeimynai rašyti SMS‘ai kelintas kilometras, nes jau nebegalėjau bėgti iki finišo, teko bėgti iki sekančio kilometro. Taip išsiunčiau tokias SMS žinutes 74, 76, 77, 78 km parašau kad žiauriai skauda ir pareinu.
Taip atrodo dugnas

Kai išsiunčiau paskutinę žinutę, mane prisivijo visos dienos kolega ir pasiūlė kabintis į jį ir bėgti į finišą. Aišku jungiuosi, laikausi įsikabinęs paskui ir labai tikiuosi kad jis manęs nepaliks. Keliose sankryžose vienas kitam padedam surasti trasos žymėjimą ir judam toliau. Kirtus tramvajaus bėgius ir įbėgus į miesto aikštę prieš rūmus kur įteikiami Nobelio apdovanojimai, man iš kažkur atsiranda jėgų ir pasiūlau greitesnį tempą savo kompanionui, jis po 1 minutės pradeda nebespėti. 
Norway & Lithuania dream team :)

Atsisukau ir pasakiau: 10 minučių atgal jis mane ištraukė ir suteikė motyvacijos, taigi dabar jo eilė kabintis ir aš jį palydėsiu iki finišo. Taip mes ir judam kiekvienas su savo skausmais ir bėdomis, bet kaip vienas organizmas.
Dėl tokių akimirkų tik ir bėgu :)

Jau visai prie finišo susitinku šeimyną su kuria taip smagiai subėgam paskutinius metrus. Mano kompanionas neatsilieka ir finišą kerta iškarto už manęs.  Užkabina medalį, padėkojam vienas kitam už pagalbą ir išsiskirstom kas sau...

Bendras trasoje praleistas laikas - 11:41:32
Judėjimo laikas - 10:55:03
46 minutės prastovos – 10 minučių kojų tvarkymosi, 15 minučių pilvo reikalai, 21 minutė maitinėlės.
Visai neblogas planavimas. Greičio truko, nes treniruočių nebuvo. Probleminė pėda atlaikė puikiai. Gaila čiurnos, bet pagal simptomus atsigavimas neturėtų trukti ilgai ir greitu metu viskas turėtų susitvarkyti.
Sekantys planai: OrobieGran Trail (70 km) Liepos pabaigoje.

Pamokos:
* Ne, ne ir dar kartą ne maisto improvizacijoms, nors žiauriai jos vilioja. Labai sunku atsispirti normaliam maistui, bet niekada nežinai kaip gali baigtis.
* Laiku trumpam sustoti ir duoti kūnui pačiam susitvarkyti su bėdomis.

* Mėgautis kiekviena akimirka, kokia ji bebūtų.

19 Apr 2017

Audio knygos [2017 metai]

Sveiki, toliau tęsiu perklausytų audio knygų ir mano rekomendacijų sąrašiuko pildymą.

Taigi startuojam:
1. 
The Way of the Runner: A Journey into the Fabled World of Japanese Running - Adharanand Finn <*****> (R). Ši knyga jau antra šio autoriau šia tema ir tikrai ne blogesnė. Japonų bėgikai nėra tokie mistifikuoti kaip Kenijos atstovai, tačiau kodėl būtent šios tautos atstovai rikiuojasi po Kenijos bėgikų beveik visuose pasaulinio lygio bėgimuose ir kodėl jiems nesiseka stipriau konkuruoti ir netgi laimėti galima sužinoti šioje istorijoje.
Čia neseniai facebook'e užvirė diskusija apie tai, kas yra geras treneris mėgėjui, profesionalui ir ko iš trenerio reikėtų tikėtis, bei .t.t.? Paskaitykite šią knygą ir suprasite kokie įdomūs kultūriniai, sportiniai, asmenybių reikalai groją tarp japonų trenerių ir jų mokinių, ir kaip tai įtakoja jų pasirodymus.
2. 
33 Men: Inside the Miraculous Survival and Dramatic Rescue of the Chilean Miners - Jonathan Franklin <*****> (R). Aš sunkiai įsivaizduoju kaip galima išgyventi daugiau nei 18 dienų užgriuvus šachtai ir gerti vandenį kuris skirtas grąžtams vėsinti, paskui kai jau atsiranda kontaktas su išoriniu pasauliu dar pratęsti savo gyvenimą palaidotiems po žeme giliau nei du Eifelio bokštai ir laukti išlaisvinimo daugiau nei 66 dienos. Aš netgi atsimenu kai apie šį išlaisvinimas buvo transliuojama per televizijos žinias ir kaip šioje operacijoje dalyvavo vos ne visas pasaulis. Šioje knygoje viskas nuodugniai pasakojama, kaip įvyko nelaimė ir kaip vyko 33 šachtininkų gelbėjimas. Daug emocijų ir knygoje, ir skaitančiojo galvoje.
3. 
Furious George: My Forty Years Surviving NBA Divas, Clueless GMs, and Poor Shot Selection -
George Karl , Curt Sampson <*****> (R) Perskaičius knygą apie Jordono gyvenimą ir jo žaidimą NBA, buvo klausimų kaip ten su tokiomis žvaigždėmis ir atletais susigyvena treneriai. Štai ir gavau proga prisiliesti prie trenerių gyvenimo šioje ir kitose lygose, George Karl - tai treneris, kuris treniravo Arvydą Sabonį Madrido Reale, Liną Kleizą Denverio Nuggets ir t.t. Knyga tikrai verta pinigų ir laiko, imkite ir skaitykite :) 
4. 
Out of the Ashes: Tom Clancy's Op-Center -  Dick Couch , George Galdorisi , Tom Clancy <**> Stipriai silpnesnė knyga, nei "Tom Clancy Commander-in-Chief". Bet iškentėjus 30% pradžioje, toliau jau galima klausytis :)

5.
The CIO Paradox: Battling the Contradictions of IT Leadership - Martha Heller <*****> (R) super knyga, gerai sudėlioja mintis apie tai kas yra CIO, kam jos reikia verslui, kodėl verslas klaidingai tai supranta ir t.t. Kokia šios profesijos, vadovo pozicijos jos perspektyva ateityje. 
6. 
Elon Musk: Tesla, SpaceX, and the Quest for a Fantastic Future - Ashlee Vance <*****> (R) viena nuostabiausių biografinių knygų skaitytų per paskutinius metus. Visada yra man įdomu kaip sekasi Tesla Motors arba SpaceX kompanijoms ir kokie dabartiniai pasiekimai šioje srityje, bet kas per pilietis stovi už šių kompanijų vairo ir kaip jam sekasi tikrai nedaug ką žinojau, o šioje knygoje labai įdomiai pasakojama šių kompanijų raida, Elon'o darbo metodai ir gyvenimo tikslas. Kažkodėl perskaičius šią knygą aš neabejoju, kad būtent SpaceX pirmieji nuskris į Marsą ir netik nuskris, bet nugabens ten žmones. O kas liečia automobilį - sekantis bus greičiausiai Tesla 3 :)

7. 
Fast Girl: A Life Spent Running from Madness - Suzy Favor Hamilton <*****> (R) (S) 
Pradžioje puiki istorija apie tai kaip vidutinių atstumų bėgikė Suzy siekė Olimpinių aukštumų ir paskui netikėtai pasisuka istorija jos į palydovių paslaugas Las Vegas'e. Kaip ir būtų niekuo ypatinga istorija, bet čia yra vienas bet, kuris tikrai netikėtas -  diagnozuota "bipolar disorder", tai viena iš sudėtingiausiu ligų, lietuviškai "maniakinė depresija". Tikrai nepasakosiu visos istorijos, bet plačiau kaip jai sekasi šiandien galima pasiskaityti jos puslapyje , arba pasiieškokite Google, ten labai daug istorijų ir intervių. 

8.
 The Next 100 Years: A Forecast for the 21st Century - George Friedman <*****> (R)
labai įdomi versija. Amerikai prognozuojamas pakankamai šviesi ateitis ir numeris vienas pasaulyje, tačiau įdomiai šioje istorijoje nuskamba Lenkija, Turkija ir Japonija. Tikrai rekomenduoju paskaitinėti.

9. 
Long Distance: Testing the Limits of Body and Spirit in a Year of Living Strenuously - Bill McKibben <***>

10. 
Surviving AI: The Promise and Peril of Artificial Intelligence - Calum Chace <****> (R) Dirbtinis intelektas, robotai, žmonijos ateitis ir visą kitą kas gali būti susijęs su šia sritimi, labai glaustai apžvelgiama šioje knygoje. Ateiti tikrai mūsų laukia įdomi, pilna iššūkių ir kartu kelianti nerimą dėl žmonijos ateities. Manau visai smagi ir nevarginanti informacija, ypač rekomenduočiau tiems, kurie nedirba IT srityje, nes padės suprasti, kad išmanusis telefonas, jau dabar yra daugiau nei telefonas, kuris guli mūsų kišenėse.
11. 
Tom Clancy True Faith and Allegiance: A Jack Ryan Novel, Book 17 - Mark Greaney <*****> (R) Mark Greaney paskutinis ir vienas geriausių rašinių šiai dienai. Aktuali tema - kova su terorizmu ir slaptų tarnybų darbas. Aišku tai ne realūs faktai, bet nuostabiai įtraukiantis turinys ir nuo pirmos minutės intensyvus veiksmas, nepaliekantis abejingu. Jau dabar laukiu kol sekantis šios serijos kūrinys bus išleistas ir nekantrauju kuo greičiau vėl pasinerti į specialių tarnybų kovą su terorizmu.

12. 
Essentialism: The Disciplined Pursuit of Less - Greg McKeown <*****> (R) Knyga keičianti kasdieninį gyvenimą ir supratimą. Paskaičius šią knygą supranti kiek daug gyvenime darom neesminių dalykų, kurie suvalgo didžiąją dalį laiko ir pastangų. Tuomet pradedi svarstyti kas gyvenime yra esminis ir tuomet pasidaro aišku, kodėl neprogresuoji ir neturi laiko, jėgų gyvenimo esmei, nes jų tiesiog nelieka. Aš nupirkau dvi knygas savo artimiausiam žmonių ratui, kad visi mes gyventumėm gyvenimus iš esmės ir neleistumėm kažkam planuoti ir gyventi mūsų gyvenimus.  Labai rekomenduoju paskaityti, o jeigu yra problemų skaitant anglų kalba, galima skaityti ir lietuviškai čia.

13. 
The Future of the Mind: The Scientific Quest to Understand, Enhance and Empower the Mind - Michio Kaku <*****> (R) aiškiai, smagiai ir labai įdomiai aprašyta žmogaus smegenų veikla, dabartiniai tyrimai, ateities galimybė ir t.t. Labai daug sužinojau apie žmogaus smegenų veiklą, bei aiškiai supratau, kad mes dar labai daug nežinome, kas darosi mūsų galvose. Po šios knygos tiksliai žinau, kad šalmas važiuojant dviračiu tikrai reikalingas, nes mūsų galvoje randasi labai sudėtingas ir dar tikrai mažai suprantamas "agregatas" :)

14. 
Born a Crime: Stories from a South African Childhood - Trevor Noah <*****> (R) Šis vyrukas gimė 1984 metais ir aš negalėjau patikėti, kad rasizmas ir visi kiti reikalai buvo ne seniai, seniai, o vis dar tais laikais, kai aš jau gyvenau ir mokiausi mokykloje.  Žiauriai įdomi, pamokanti ir įkvepianti gyvenimo istorija, kuri atveria akis į mus supantį pasaulį ir leidžianti džiaugtis mus supančiu pasauliu.

Istorija:
2014 metai
2015 metai
2016 metai

31 Jan 2017

Monaco / Mote Carlo / One day in Monaco [Video]

Aš vis nesiliauju filmuoti ir eksperimentuoti kuriant video. Stengiuosi sukurti filmuką, kuris būtų įdomus žiūrėti, suderinta su muzika ir neilgas. Prašau, jūs komentaruose pasidalinti, kas ne taip ir kas nepatinka :) O dabar trumpai apie Monaka.
Šį rudenį su draugais ir šeimyna teko trumpam - vienai dienai, užsukti į Monako karalystę ir truputį ten apsidairyti.
Gaila nelabai nuskilo su oru ir teko pamatyti Monako karalystę neįprastą - tuščiomis gatvėmis, lietuje ir beveik be prabangos (jachtos ir automobiliai). Tačiau vistiek buvo verta, nors turbūt visai kitokį Monaką galima pamatyti F1 varžybų metu arba esant puikiam orui.
Čia maniškiai Top-3 ką reikėtų pamatyti Monake:
1. "Monaco aquariums"- vertas dėmesio, ypač su vaikais.
2. Pasivaikščioti po miestą ir karaliaus rūmus ant kalno, labai nuostabios panoramos ir vaizdai.
3. "Monte Carlo" kazino ir viskas kas aplinkui. Dukra konstatavo - Karalius turėtų gyventi "Monte Carlo" kazino, o ne ten ant kalno :)

23 Jan 2017

Nica, Pietų Prancūzija [VIDEO]

Aš jau ne vieną kartą pasakojau, apie savo pomėgį pabėgioti kelionių metu - tai padeda ištyrinėti mietą daug greičiau ir pamatyti daug daugiau nei einant pėstute arba važiuojant visuomeniniu transportu.
Dažnai girdžiu klausimą apie saugumą ir galiu drąsiai pasakyti, kad Europoje tikrai niekas nekreipia dėmesio į bėgantį žmogų ir tikrai daug mažiau tikėtina nukentėti nuo piktavalio. Aišku jei ir pavyksta įbėgti į kokį keistą susibūrimą, reikia žinoti vieną taisyklę - laiko piktavaliams tikrai būna labai mažai sugalvoti ką jie galėtų arba norėtų su jumis nuveikti, todėl nestojam ir judam toliau, o kas gali blogiausiai nutikti, tai išgirsti pavyjimui nesuprantama kalba kokį nors įžeidimą arba pagyrimą :)
Geriausias laikas aišku būna rytai, kai dar visi miega arba keliasi į darbus, bet man patinka ir vakarai. Tačiau tamsos metu geriau nepamiršti galvos žibinto ir popierinio žemėlapio, nes GPS laikrodis, telefonas gali numirti netikėtai ir jau paskui teks bandyti orientuotis be nieko, kartais net be kalbos :)
Ir dar vienas patarimas - turėti vietos kur apsistojote adresą ir foto/video įrenginį, kuris padės fiksuoti nuostabius vaizdus :)

O čia mano smagus prasibėgimas Nicoje, po lietingos nakties išaušo nuostabus, bet vėjuotas rytas š.m. lapkričio 21 d.:

17 Jan 2017

2016 metai, kokie jie buvo? [VIDEO]

Nežinau kas pasikeitė ir kodėl, bet paskutiniu metu bėgimo statistikos analizė pasidarė man žiauriai nepatraukli ir todėl rašyti praėjusių metų nubėgtų kilometrų skaičių ir t.t. visiškai nesinori. Ilgai galvojau ar verta daryti 2016 metų analizę, nes jie tikrai buvo ne geriausi visomis prasmėmis, bet galiausiai prisėdau ir sudėjau kelias mintis.


Ar sunku padaryti fotografiją? Tikrai ne.
Ar sunku padaryti gera fotografija? Greičiausiai taip.
Bet ar sunku padaryti fotografiją, kuri kalba? Manau sunku ir kartais net neįmanoma. 

Šiemet startavau su nauju projektu ir bandysiu prakalbinti juodai baltą arba baltai juodą fotografiją. Tikiu, kad ši kelionė suteiks daug gerų emocijų netik man pačiam, bet ir jums. 
Mieli draugai, jei jums įdomu kaip man seksis juodai baltoje erdvėje, siūlyčiau sekti mano "No_Color_Photography" profilį ir ten dalintis įžvalgomis :) Iki susitikimo prie juodai balto kadro!

Dabar manau reikėtų trumpam pažiūrėti kaip ten su bėgimu buvo. Suplanuota buvo tik 2 varžybos - Beskidzka 160 (45 km) ir Lavaredo (119 km), bei daugelis kitų keistų iniciatyvų. Iniciatyvos nusikėlė geresniems laikams, o varžybos vėl dalino savo pamokas ir pamokėles. 

Abejos varžybos suteikė labai daug patirties ir emocijų, tačiau jos abejos buvo išpildytos su trūkumais. 
Lenkijoje buvo nepavydėtinas oras ir čia jau buvo reikalų - bėgau be akinių, pasiklydau ir praleidęs vieną kontrolės punktą teoriškai gavau diskvalifikaciją, nors finišą ir pasiekiau. Pamoka #1 - jei jau pasiklydai ir nematai nužymėtos trasos, kaip bebūtų sunku, reikia suktis ir keliauti atgal, kol rasi vėl žymėjimą, jokiu būdu ne improvizuoti ir nebandyti kalnuose "ieškoti" ir tikėtis jį rasti priekyje. Pamoka #2 - kaip bebūtų sunku, malonumas visada šalia, tik jį reikia surasti.
Šios pamokos mane gelbėjo Lavarede ir manau dar gelbės ateityje. 

Italijoje buvo kažkas tokio nerealaus, visus mano nuotykius iš ten galima rasti šiame blogo įraše. Kokią pamoką davė Lavaredo? Dabar žinau kas yra "beveik" laiku sustoti, matyti ko iš tikro nėra, mėgautis tada, kai jau atrodo neįmanoma, spręsti problemas čia ir dabar ir t.t. Bet kokia kaina tų pamokų? Ogi ta, kiek pats sutinki ir išgali mokėti. Kartais viską sumoki iš karto, o kartais reikia mokėti ilgiau. Tai aš ir neimu labai į galvą, ir vis dar gydausi traumos padarinius, o kaip kūnas toliau tvarkysis negaliu pasakyti. Teigiamų poslinkių yra, bet tempas apgailėtinas. Apie pačia traumą bandysiu sukurti atskirą įrašą, todėl čia nesiplėsiu. 

Reikia daryti išvadas, o jos  labai paprastos: pirma metų pusė buvo darbinga, antroji buvo visiškas dugnas. Šiandien galiu tik konstatuoti, kad nuo dugno jau atsispyriau, tačiau plaukti vis dar nemoku...

Kitų metų planai žiauriai konservatyvūs, tik vienos varžybos - Oslo Eco Trail 80 km. Kas bus po jų, šiandien dienai nemastau, viską pasakys pats kūnas ir pėda po jų, o dabar išlėto ir atsargiai svajojam apie Oslo startą, nes iki jo dar reikia daug ką nuveikti.  

Video dar viena sritis, kurioje šiemet turėjau šiokį tokį progresą. Gaila laiko nesuradau visiems projektams įgyvendinti, bet tikrai nuveikiau nemažai. Gimė [Ne.Normalūs] projektukas, pavyko bent jau kelis Laukinio Trail bėgimus užfiksuoti ir aišku asmeninių kelionių fiksavimas. 
Filmavimo ir montavimo įgūdžiai yra tobulinami ir tikrai 2017 metais pradžiuginsiu ne vienu geru montažu. Čia jei nedirbat ir turite laiko, galite pažiūrėti kelis vertus dėmesio:

{Laukinis Trail}

[Ne.Normalūs]


Žiauriai geras ir smagus projektukas - Pirmos Canicross varžybos Lietuvoje PROMO


Visus kitus senus ir naujus video galima rasti ir pažiūrėti čia:
https://www.youtube.com/user/mgreblikas/videos



30 Dec 2016

Kas toliau? Reikia tavo pagalbos!

Aš gerai nepamenu kokiu tikslu ir kam šis blogas išviso atsirado... Keitėsi jo tematika per visus jo gyvavimo metu, bet taip ir neatsakiau sau į vieną klausimą:
Ar man/jums jis reikalingas ir kodėl aš turėčiau čia rašyti?

Aišku nesitikiu šiandien čia turėti pastovų skaitytoją, o kaip kitaip jei pats pastoviai nerašau. Tačiau vis tiek užduodu jums šį klausimą:
Ar verta toliau tęsti, ar įdomu skaityti ir kas būtų įdomu Jums? 

Prieš gerus 6 metus šiame blog'e dominavo informacija apie šunis ir jų dresūrą, paskui gyvenimas keitė įpročius ir šią erdvę užvaldė bėgimas, bei nuotykiai trail trasose. Aišku bėgimas ir toliau lieka mano gyvenime, bet gal jums/skaitytojams visai neįdomi ši tema?  Bėgimo ir sveiko gyvenimo būdo "Guru" internetinėje erdvėje dabar labai daug, kiekvienas dėsto savo viziją ir mokymus, o ar reikalingas dar vienas bėgimo/nuotykių idėjos skleidėjas, aš nežinau...

Vidumi jaučiu, kad norėčiau parašinėti čia apie savo keliones (ne bėgimo), informacines technologijas (kam, su kuo, kas ir kodėl), jausmus (savo, sau, visiems ir artimam), gyvenimo prasmę ir t.t. Tačiau ar jūs apie tai skaitysite, mano ir tik mano požiūris/patirtį į tas sritis?

Iki šiandien nieko aš jūsų neklausiau ir tiesa pasakius nelabai domėjausi kaip jūs laikotės, tačiau šiandien aš jaučiu, kad tas laikas atėjo ir aš klausiu:
Ar jūs pasiruošę čia ir toliau užsukti ir skaityti sunkiai, nerišliai bet iš širdies sudėliotas mintis internetinėje erdvėje ar jau viskas, geriau jau užtilti?

Laukiu jūsų nuomonių, komentaruose ir žengiam į naujus metus su nauja viltimi ir tikslais :) M.